Geguzes 22 diena

Labas rytas!.. – tare kempingo priziuretojas ir nulupo 32 dolerius..rrr… bet nieko nepadarysi, visko nasarom negausi. Nusiprausem ir nulekem prie konjonu, kur ir papusryciavome.
Tiesa, pamirsau pamineti, jog yra vienas blogas dalykas cia pavaziavus i virus – tai mosquitoes, kurie drumste mums ramybe tiek vakar prie Uluru, tiek siandien prie kanjonu. Bet taip jau siltesniuose krastuose yra. Kiti zmones nusiperka tinkleliu nuo ju, bet mes taupus, iskesim :)
Taigi, uzkopem i uolas. Vaizdeliai nerealiai grazus, nuotraukose gal kazkas matysis, bet apsakyti zodziai turbot be sansu. Pakopinejome ten kokias 3 valandas. Vel truputi stebejomes, kaip ten leidzia visiems laipioti. Ten galima nulekti nuo milzinisko aukscio uolos uz bet kurio kampo. Matyt palieka turistams laisve pasirinkti, ar jie nori gyventi, ar ne. Tegu patys saugojasi :)

Apziureje Kings kanjona patraukeme Alice Springs link. Nusprendeme simta km zvyrkeliu, taip sutaupeme siaip jau keleta simtu km asfaltu, bet apsimokejo vaziuoti vien del to kad grazu :) Alice Springs - va tau ir juodaodziu sostine, turbut. Vaizdelis tikrai nenuteikiantis maloniai net ir prie supermarketo. Daug juodziu, salia patruliuoja policija, ir tvyro tokia laukine atmosfera. Apsiperkam, kaunam kengurienos steiku ir varom ieskot nakvynes. Pastebejom, kad sitoj Australijos dalyje dauguma kemperiu stoja nakvoti nemokamose vietose, ten kur yra tualetas, vanduo, bet nera dusu. Privaziuojam ir savo nakvynes vieta-kemperiu stove nemazai, tik is kart atkreipiam demesi, kad aplinkui vaikstineja laukiniai sunys-dingo. Nu, sako jie nelabai pavojingi, bet kai sustojom, isjungem sviesas ir tapo aklinai tamsu (nors zvaigzdziu labai daug, jos, déjà, sviesos nepriduoda), ir tada dingo draugija nebeatrode tokia maloni. Nors iki tualeto buvo apie 20 metru, man isejus is jo salia stovejo vienas grazuolis. Gerai, kad turejau ziebtuveli kisenej-“raudonosios geleles” pagalba saugiai pasiekiau musu kemperiuka aviliuka. Kol gaminomes maista, vienas paskui kita visai salia musu, vorele prasliukino trys grazuoliai, tai tada net ir Vilma, nebijanti sunu (skirtingai nuo manes) biski pasijuto nejaukiai. Zinojom, kad iki tuliko reiks dar suvaiksciot, bet pasirinkom saugesni variant-tuos 20 metru nuvaziavom :). Griztant atgal vel faru sviesoje pamatem tuos sunycius. Kai sviesu, jie nebeatrode tokie pavojingi. Nusprendem, kad jie laukia, kol zmones juos pamaitins, ir atsiukina prie kiekvieno naujai atvykusio kemperio. Taigi, dingo musu neuzpuole ir ramiai nuejom miegot.